My Calendar

KRISTINA RAMONIENĖ

DAILĖS DARBŲ PARODA

„ ŠIAURĖS VĖJO PRISILIETIMAI “ 

(veiks birželio 12-18 d.)

Kristina Ramonienė (g. 1979) gimė Lietuvos šiaurėje, ir tik studijų metais atvyko  į  Vilnių. Nors nė vienas iš tėvų nėra menininkai, neabejotinai meilė menui buvo įskiepyta šeimoje. Tad nenuostabu, kad  pirmuosius jaunystės metus skyrusi muzikai,  praleidus eilę metų grojant fortepijonu, kitame etape pasuko  dailės  link ir jau 10  metų kuria tai, kas tuo laikotarpiu pasirodo  svarbu ar aktualu, ar tiesiog įdomu.

Tikriausiai nebūtų visiška tiesa, kad  su  daile Kristina susidūrė akis į akį tik trečioje dešimtyje, nes dar  būnant moksleive jos darbai  neretai buvo  atrenkami ir eksponuojami tiek mokykloje, tiek kitose erdvėse.  Tiesa,  meno studijas  krimto savarankiškai,  analizuodama technikas, spalvas, jų sąveiką, dengimąsi vienos ant kitos. Ir nors tai  atrodo gan sudėtingas procesas,  kita vertus tai leido jai sukurti visiškai savitą stilių, išsiskiriantį neįprastais tapymui pasirinktais objektais bei gan neįprastu  šaltų tamsių ir šviesių bei šiltų spalvų deriniais, kurie neabejotinai pasilieka atmintyje.

Kristina stengėsi ištobulinti savo piešimo techniką analizuodama visiškai skirtingų,  savo  stiliumi  garsių pasauliniu mastu dailininkų   -  Klimto, Vincento  Van Gogo, Claude Monet, Rebranto - paveikslus. Ilgainiui  nusistovėjo gan neįprastas turinio ir spalviniu aspektu stilius, kurį būtų galima apibūdinti kaip Gustav Courbet ir Malcolm Morley  stilių  pynę, nes viena vertus paletė pašviesėjo, ji išbandė įvairius stilistinius sprendimus, tapė šviesaus kolorito vaizdus, kita vertus,  visuose juose matyti aiškus spalvinis kontrastas gilių sodrių tamsių spalvų.

Ankstyvajai Kristinos kūrybai būdingi įvairūs gamtos, vandens stichijos, pastatų, natiurmortų vaizdai. Pirmaisiais ieškojimų metais nutapė nemažai įdomesnių savo turiniu paveikslų, neįprastų mūsų akiai -  atšiaurūs kraštovaizdžiai, paveikslai vyno tematika, eksperimentuota ir natiurmortų bei  augalų srityse (pvz., paveikslai „Pointe Du Raz“, „Krioklys“, „Vyno rūsys“, „Orchidėja“).  Vėliau sekė jų antrasis etapas, orientuotas į smukesnes detales, neimant visos visumos kaip siektinos tobulybės – judesio, šešėlio, jėgos efekto momentus, viso to perteikimą,  kai nejučia, regis,  matai kas vyko iki ir po „to momento“ (pvz. „8 kriaušės“, „Vyno taurė“, „Žydroji staltiesė“ . Vėlesniuose ieškojimuose Kristina skyrė  dėmesį jūrų vandenims ir  švyturiams -  savo aistrai. Būtent tuo metu buvo  sukurti  paveikslai „Venecijos  žibintas“,   „Tevennec“,  „Senasis uostas“, „Preilos švyturys“.

Šie Kristinos paveikslai realistiniai, santykinai šviesūs, bet tuo pačiu ir tamsaus kolorito. Dailininkė savo kūrinius pasirašinėja trumpiniu KR,  kuris paprastai  pasislepia paveikslo spalvose.

Svarbus Kristinos kūrybos šaltinis – gamta. Jos kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais perteikti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitinka, o tai, kas tipiška ar net kasdieniška, kam dažniausiai nesuteikiame didelio dėmesio ar prasmės. Spalvomis ji modeliavo formas, kūrė jausmą, emociją, savaip apibrėžė proporcijas ir erdvinius santykius. Per visą  kūrybos dešimtmetį liko ištikima savo raiškiam koloritui, vyrauja žemės ir vandens bei oro spalvos, kurios reiškia ramybę, susikaupimą, aistrą, meilę,  atsidavimą, ir nenuilstamą judėjimą  pirmyn....

Tad ne veltui šis kūrybos etapas pačios kūrėjos yra pavadintas „Kai papučia šiaurės vėjas – metas judėti“,  reikšiantis nuolatinį  kitimą ir keitimą,  ieškojimą to, ko  įprastai nepastebime. Anot kūrėjos nepaprasta yra tai, kas yra paprasta. Ir atvirkščiai. Tad su vėju, su vandeniu ir bangomis, pakrančių ir salų uolomis, rūsių istorijomis, senovę menančiu vyno prisilietimu, ir nuolatine ištverme bei drąsa, ramybe ir meile, visu kuo, kas supa kiekvieną iš mūsų, kiekvienas gali pajusti tai, kas paprasta, kas kiekvienam yra svarbu.

Kristina apie savęs ieškojimą:

Kiekviena mano gyvenimo patirtis, akimirka, išjausta emocija yra tai, kas galiausiai nugulė spalvomis drobėse. Tai  meilė jūrai,  aistra švyturiams,  žavėjimasis vynų istorija ir tradicijomis, gamtos reiškiniais, architektūriniais sprendimais ar bet kuo kitu, kas patraukia tuo gyvenimo tarpsniu mano dėmesį.

VAKARAS SU DZŪKAIS

Dalyvauja dainininkė DAIVA STEPONAVIČIENĖ-RUGIAVEIDĖ, poetas JUOZAS ŽITKAUSKAS, folkloro ansamblis VILNIAUS DZŪKULIAI

Programoje: poezija dzūkų tarme, autorinės Rugiaveidės bei įvairių Dzūkijos kraštų dainos bei dzūkiškos baladės iš būsimos „Vilniaus dzūkulių” kompaktinės plokštelės „Dzimnas sapnas”. 

DAIVA STEPONAVIČIENĖ-RUGIAVEIDĖ - archeologė ir etnologė, hum. m. dr., Vilniaus folkloro kolektyvų „Sedula“ ir „Vilniaus dzūkuliai“ meno vadovė, postfolkloro atlikėja Rugiaveidė. Ji sukūrė ne vieną teminę muzikinę programą, kurių pagrindu išleistos šešios kompaktinės plokštelės.

JUOZUS ŽITKAUSKAS – poetas, kultūros darbinininkas, visuomeninykas. Vadovauja asociacijoms VILNIAUS DZŪKULIAI, SLINKTYS, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijai, daug dirba dėl dzūkų ir dzūkiškos kultūros.

Išleidęs tris poezijos knygas: „Grafomano įšventinimas” (2011), „Budintis kalendorius” (2014), „Sakyciniai ir pilniavociniai” (2018). Pastaroji parašyta gimtąja dzūkų tarme, vartojama Kapčiamiestyje. Taip pat J. Žitkauskas išleido dokumentinę knygą „TAI – AŠ: bardų istorija, pirmasis tarptautinis festivalis”.

FOLKLORO ANSAMBLIS „VILNIAUS DZŪKULIAI” jau dvidešimt treti metai dainai, tarmės puoselėjimui buria sostinėje gyvenančius dzūkus. Ansamblio pradžia – jaukūs tuomet veikusio „Vilniaus dzūkų pulkucio” susibuvimai, išvykos į kolektyvo narių tėviškes. Kurį laiką ansamblis vadinosi „Vilniaus dzūkų draugė”, veliau pervadintas į „Vilniaus dzūkukulius”. Ansambliui vadovavo Marija Liugienė, Marija Karmonienė, Algirdas Matijoška ir kt. Nuo pernai metų kolektyvo vairą perėmė žymi atlikėja, archeologė Daiva Steponavičienė-Rugiaveidė.

Šiandien ansamblis yra pati gyvastingiausia asociacijos „Vilniaus dzūkuliai” dalis. Koncertuoja Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse.