My Calendar

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS 100-mečiui.

Poeto, pirmojo Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje
OSKARO MILAŠIAUS (1877-1939) kūryba (poezija, esė, laiškai). Skaito aktorius PETRAS VENSLOVAS.

Vakaro metu skambės lietuvių ir prancūzų kompozitorių kūriniai. Atlieka JULIJA KARALIŪNAITĖ (sopranas) ir RŪTA MIKELAITYTĖ – KAŠUBIENĖ (fortepijonas).

Petras Venslovas – žinomas skaitovas, režisierius, vienas ryškiausių Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių. Per ilgus darbo metus sukūrė per dvi dešimtis pagrindinių vaidmenų Lietuvos teatrų scenose, filmavosi lietuvių ir latvių kine ir surengė nesuskaičiuojamą galybę poezijos, prozos skaitymo vakarų.

Vasario 6d. vakarą žiūrovai išgirs Oskaro Milašiaus eilių, esė, laiškų, vieno mylimiausio P. Venslovos poetų kūrybos.

1. Milašius – senosios Lietuvos didikų palikuonis, eruditas, intelektualas, poetas, rašęs prancūziškai, bet begalo mylėjęs Lietuvą. Tai labai reikšminga amenybė tiek Lietuvos užsienio politikai, tiek Lietuvos kultūrai. Išsamiai poeto gyvenimą yra aprašęs žurnalistas ir rašytojas Laimonas Tapinas biografinėje knygoje „Septynios vienatvės Paryžiuje“: „Įtaigi, įspūdinga Oskaro Milašiaus biografija, visas jo sudėtingas gyvenimo kelias nuo gudiškosios Čerėjos iki Paryžiaus salonų. Kaip sulenkėjusio dvarininko ir neturtingos žydaitės sūnus kopia į pasaulines kultūros aukštumas ir poezijos olimpą, patiria Paryžiaus bohemos pagundas, kurtizanių kerus ir skaudžią vienatvę, kaip jame atgimsta lietuvybė ir katalikybė, kol pagaliau įžymus poetas tampa Biblijos aiškintoju.“

1920 m. Oskaras Milašius buvo paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, atstovavo Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje bei tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje.

„Daugelis prancūzų kritikų sutaria, kad Milašiaus kūryba – neįprastas reiškinys prancūzų literatūroje, nes intensyvus misticizmas yra retas šalyje, pasižyminčioje minties aiškumu. Šį išskirtinį poeto bruožą – misticizmą, kaip ir Adomo Mickevičiaus atveju, prancūzų tyrinėtojai sieja su lietuviško mentaliteto specifika. Be to, Milašiaus kūrybos vertėjai į kitas kalbas pastebi, kad poeto eilių grožis peržengia prancūzų kalbai būdingos poetinės tradicijos ribas, nes čia prancūziški žodžiai keisčiausiu būdu įsišaknija niekada neregėtoje svetimoje žemėje. Vertas dėmesio garsaus čekų rašytojo ir „Simfonijų“ vertėjo Milano Kunderos teiginys, jog Milašiaus poezija nėra prancūziška; esą, išlaikiusi savo lenkiškai lietuviškas šaknis, ji rado prieglobstį prancūzų kalboje kaip kokiame vienuolyne. Ir tai tik patvirtina talento originalumą“, – rašo profesorė Nijolė Kašelionienė. Kartą Oscar‘as Wilde‘as, pamatęs prie poetų ratelio besiartinantį O. Milašių, pasakė: „Čia sėdi poetai, o štai ateina poezija.“